Reali istorija apie maldą

2018 m. spalio 4 d.

Reali istorija apie maldą..

2018 m. rugsėjo pradžia. Su grupe bendraminčių atvykome į Nepalą, iš kur autobusu išvyksime į Tibetą, kad atliktume Kailašo Korą.

Pirmiausia reikia pasiekti Nepalo-Tibeto pasienį, nes ten kirsime sieną. Nuo Nepalo sostinės Kathmandu iki Tibeto pasienio - vos 120 km. Visai nedidelis atstumas. Mes jį važiavome net 12 valandų.

Pirmiausia užstrigome spūstyje (Nepale “greitkeliu” vadinamas kelias driekiasi kalnų šlaitais), kur kelias siauras, greitis nedidelis.

Taigi pirmiausia buvome “sulėtinti” spūstyje, o po kelių valandų eismas visai sustojo, nes ir tas pats vienintelis siauras kelias buvo remontuojamas ir judėjimas iš abiejų pusių buvo visai sustabdytas.

Po valandos,dviejų, ar trijų pajudėjome. Kelias - jei pasakyti blogas - būtų pasakyta per mažai. Tai siauras, duobėtas kalnų kelias, daugumoje vietų besitęsiantis ties bedugnės šlaitu.

Po musoninių liūčių jis tapo dar daugiau duobėtas ir  “išmaltas” sunkiasvorių automobilių, gabenančių krovinius tarp Kinijos ir Nepalo.

Ėmė temti ir lyti. Mūsų autobusas visas linguoja per duobes, atrodo kažkurio metu jau pakimbame ant pačio bedugnės kraštelio.

Patyrusio vairuotojo vedamas autobusas pamažu judėjo pirmyn. Žmonės autobuse ėmė labai labai nuoširdžiai, su giliu tikėjimu, melstis..

Kad nebandyti jūsų kantrybės, užbėgsiu įvykiams už akių ir pasakysiu, kad mes laimingai, po 12 valandų kelionės, įveikėme 120 km ir pasiekėme nakvynės vietą.

Ryte išaušo skaisti saulė, mus supo nuostabi gamta ir kaip dainoje “atrodo, ir vargo nebuvo”.

Po to mes nuvažiavome dar daug kilometrų ir jau vėliau, važiuojant geru asfaltuotu keliu, atsisukau į grupę ir sakau: - O maldos nebereikia jau..?

Taip ir gyvenime - jei žmogus artėja prie Dievo tik kuomet kyla problemos, tai kaip kitaip Dievui priartinti žmogų prie savęs, jei ne siunčiant jam problemas?